Vilniaus karo Afganistane veteranų sąjungos istorija

Vilniaus miesto Afganistano karo veteranai pirmą kartą į organizaciją susivienijo 1995 metais įkurdami Vilniaus karo Afganistane veteranų sąjungą. Iki 1990 metų, Lietuvai būnant vienai iš Sovietų sąjungos respublikų, sostinės Afganistano karo veteranų organizacija buvo sukurta ir veikė prie miesto komjaunimo komiteto.

Sąjunga vienija Vilniaus mieste gyvenančius Afganistano karo veteranus. Sąjungos nariu, pripažinę sąjungos įstatus, gali būti ir kitų karinių konfliktų dalyviai.

Sostinėje gyvena apie 500 Afganistano karo veteranų.
Svarbiausi sąjungos tikslai

·         vienyti ir telkti Vilniaus mieste gyvenančius Afganistano karo veteranus

·         siekti įgyvendinti Afganistano karo veteranų socialinę reabilitaciją

·         formuoti objektyvų visuomenės požiūrį į karą Afganistane ir jo dalyvius

·         rūpintis kare žuvusiųjų ir mirusiųjų atminimu ir pagerbimu, globoti ir bendrauti su jų artimaisiais

·         dalyvauti sprendžiant karo Afganistane veteranų socialines ir kitas problemas, teikti pasiūlymus jų parengimui ir tobulinimui

·         siekti savitarpio supratimo su kitomis visuomenės grupėmis

·         siekti taikos, palaikyti ryšius ir bendradarbiauti su kitų valstybių analogiškomis ar panašiomis veteranų organizacijomis

Sąjunga ir atskiri jos nariai daug nuveikė, kad išvardinti tikslai būtų įgyvendinami, kad būtų formuojamas realistiškas požiūris į karą, kad vyktų draugiškas bendravimas su kitomis visuomenės grupėmis, kad mūsų sąjunga prisidėtų prie mūsų valstybės kūrimo.

Jau pirmosiomis Lietuvos valstybės atkūrimo dienomis, 1991 metais, atskiri sąjungos nariai kartu su kitais Lietuvos Afganistano karo veteranais dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų gynyboje. Šios sąjungos narys Romualdas Krinickas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

2002 metais Lietuvos Respublikos Seime surengta fotoparoda „Užmirštas karas“. Sąjunga daug prisidėjo ir prie fotoparodų Visagine, Ignalinoje, Utenoje ir kituose miestuose organizavimo.

2003 metais, siekdama efektyvesnio tikslų įgyvendinimo, Sąjunga savo veiklą sukoncentravo į keletą krypčių: ž u v u s i ų j ų   į a m ž i n i m a s, į s t a t y m ų   l e i d y b a, s o c i a l i n ė   r e a b i l i t a c i j a. Konstruktyvus ir nuoseklus darbas leido pasiekti neblogų rezultatų svarbių ne tik Sąjungai, bet ir visam Lietuvos „afganų“ judėjimui.

2003 metais išleistas fotoalbumas „Užmirštas karas“ (sovietų kariuomenės invazija į Afganistaną, 1979-1989 m.).

Sąjunga aktyviai prisidėjo prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atliekamų tyrimų – Afganistano karo psichologinės pasekmės jo dalyviams. Tai pirmasis mokslinis Afganistano karo veteranų problemų nagrinėjimas.

Ypač ryškių pokyčių Vilniaus sąjunga įnešė į žuvusiųjų įamžinimą. 2005 metais išleista knyga „Sustingęs laikas“ (žuvusiems 1979-1989 metų Afganistano kare atminti). Joje išvardinti visi 1979-1989 metų Afganistano kare žuvę ir Lietuvoje palaidoti Lietuvos jaunuoliai. Pateiktos jų fotonuotraukos, biografijos, mirties liudijimai, kiti dokumentai.

Sąjunga yra paminklo žuvusiems 1979-1989 metų Afganistano kare pastatymo iniciatorė ir jo statytoja. Vilniaus miesto savivaldybė pritarė šiam projektui ir skyrė vietą paminklui vadinamoje šiaurės miestelio teritorijoje. Teritorijoje iš kurios didžioji dalis Lietuvos jaunuolių buvo paimti į kariuomenę, o iš ten ir išsiųsti į karą. Paminklo pastatymą finansiškai parėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Krašto apsaugos ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė, LR Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Paminklo autorius prof. Antanas Kmieliauskas, architektė Virginija Bakšienė. Paminklas atidengtas 2006 m. gruodžio 8 d.

Knygos ,,Sustingęs laikas“ išleidimu ir šio paminklo pastatymu Vilniaus sąjunga atliko vieną svarbiausių Lietuvos ,,afganų“ veiklos darbų – žuvusiųjų įamžinimą.

Daug pastangų sąjunga padėjo ir priimant Afganistano karo veteranams reikalingus įstatymus. Šiuo metu Afganistano karo veteranams suteiktas nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinis statusas, mūsų vardas minimas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų bei Sveikatos draudimo įstatymuose. Tačiau naudojimasis šių įstatymų suteiktomis teisėmis dar reikiamai neįgyvendintas.

Sąjunga deda daug pastangų formuodama draugiškus ir konstruktyvius santykius su kitomis visuomenės grupėmis, valstybės valdžios institucijomis. 2003 metais pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su LR Krašto apsaugos ministerija, puikus pasitikėjimo mumis rezultatas. Tačiau kartu tai įpareigojimas nuosekliai ir konstruktyviai dirbti.

Neabejotinai, tai yra tik lašas Lietuvos „afganų“ problemų sprendime. Dar daug ką reikia nuveikti. Ypač didelės problemos susikaupę socialinės reabilitacijos srityje. Šių darbų niekas mums neatliks. Mes patys turime jiems subręsti ir vėl kovoti. Kovoti, kad Lietuvos valstybės socialinėje politikoje rastume savo nišą.